Gylys

 

Tai neprilygstama nuotykių ir meilės istorija – klasikinis pasaulinės literatūros kūrinys, pagal kurį sukurtas kino filmas.

 

(...)

- Ką aš matau, padre? Žydroje erdvėje, kuri neturi nei pradžios nei pabaigos, matau didelę baltą būtybę. Matau, kaip ji ištisus amžius laukia Dievo dvasios atėjimo. Pro žiūroną matau aš ją neaiškiai.

Montanelis atsiduso.

- Kadaise ir aš matydavau tokias būtybes.

- O dabar niekada jų nematote?

- Niekada. Ir nebematysiu. Žinau, jos ten yra, bet mano akys jų nemato. Aš matau visai ką kita.

- Ką gi matote jūs?

- Aš, carino? Kai žvelgiu į aukštybes, tematau žydrą dangų ir snieguotą kalną – ir viskas. Bet ten, žemai, regiu kitką.

Jis parodė į slėnį apačioje. Artūras atsiklaupė ir persisvėrė per statų bedugnės kraštą. Išlakios pušys, apgaubtos vakaro sutemų, stovėjo tartum sargybiniai abipus sraunių upės krantų. Netrukus saulė, raudona kaip žarija, pasislėpė už dantytos kalno viršūnės, ir visa gyvybė bei šviesa užgeso. Tuojau slėnį apgaubė grėsminga tamsa. (...)

- Padre! – Artūras drebėdamas pakilo ir atsitraukė nuo prarajos. – Tai panašu į pragarą.

- Ne, mano sūnau, - švelniai atsakė Montanelis, - tik į žmogaus sielą.

- Į sielas tų, kurie klaidžioja tamsybėje ir mirties šešėly?

- Į sielas tų, kurie kasdien praeina pro tave gatvėje.

(...)